2011 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Smulkmena Nr. 87 - i can feel you.

I can feel you. Your heat, your hand, your skin. I can feel everything that you feel. Because we're like one person. We're always together. We're happy together. We sing, laugh, make fun, talk to eatch other. And hell yeah, we'll be together forever! Every moment we spend it's so fantastic, because we're like one person, we're like one family. We're legendary. A family, that everyone will remember. I love you so much, DT ♥

 

2011 m. gruodžio 24 d., šeštadienis

Smulkmena Nr. 86 - little christmas

Kalėdos ir Kūčios. Šilumos šventės. Šeimos šventės. Mandarinų kvapas, dovanos, arbata, maži stebuklai. Tai - pasaka. Realybėje. Tai kažkas tokio, kas suvienija visą pasaulį. Tai kažkas tokio, dėl ko verta stengtis. Dėl to gerumo mūsų širdyse, dėl vaiko šypsenos veide, dėl... visko. Ir tu sustoji nuo skubėjimo, atsipalaiduoji, nusišypsai. Nusiramini. Tai tikrosios Kalėdos. O dabar, visi tei kurie skaito mano apsavarstymus apie šia 'smulkmeną' atsiplėškit nuo kompiuterių. Kalėdos - tai ne virtualios pažintys - tai šiema. Tai tas, kas tikra. Taigi saugokite tai ir globokite. Šiltų švenčių.

2011 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Smulkmena Nr. 85 - nipūcha nibira - čiortu

Kad ir kas beatsitiktų - velniop. Šou tęsiasi, nesustoja. Ir vis dėl to, tas jaudulys, skubėjimas, nervai... Visa tai verta to. Tai velniškai geras jausmas, kai žinai, kad esi reikalingas, naudingas, žmogus, be kurio būtų ne taip, kaip yra dabar.  O draugai- jie puikus, be jų tai taip pat būtų ne taip smagu, jauku. Pačios geriausios ateinančios Kalėdos...

2011 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

Smulkmena Nr. 84 - atleisti sau.

  Ten, taip ten, kažkur viduje mane smaugia. Aš springstu savo pačios ašaromis ir nebegaliu kvėpuot. Į plaučius teka sūrus vanduo ir skandina viską, kas buvo gera ir smagu, man brangu. Svajonės neišsipildys ir nesėkmės kartosis vėl. Kaip norėčiau, kad taip teisiog baigtųsi, nebreikėtų kankintis ir verkti sulinkusiai.
  " Atleisk sau, paleisk tai ir užmiršk " pasigirsta galvoje mamos žodžiai. O aš tik žiūriu į lubas tuščiom akim ir nieko nematau.  " O gal? Tik pabandyk, gal pavyks? " skreba balselis širdy. " Abejoju " atmeta pasiūlymą skeptiška smegeninė.  " Abejoti nėra nieko bloga. Abejoja visi. Bet abejonės temps tave žemyn. Čia jau tavo apsirinkimas " sužnibžda širdis. Toliau guliu ir kvėpuoju, nebejaučiu nieko. O smegenys vienos sau pasako " Gal pavyks... Gal... Bet... Nebežinau ką ir manyti ". Akį užgaubia vokas ir skruostu nurieda ašara. " Nusiramink, viskas bus gerai. Tu nekalta ".   Ir aš užmiegu.

2011 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

Smulkmena Nr. 83 - Small things make big things happen.

Žinote, mažos smulkmenėlės gali jus priversti visą dieną šypsotis. Tai nepakartojama, kaip mūsų protas moka tai įsiminti ir pastebėti! Šiandien sužaidžiau su draugais angelą sargą. Draugė radusi saldainių su vyšniomis dėžutę buvo begalo nustebus ir... Sužavėta! Pasirodo, kad šios uogos yra jo mėgstamiausios. Ar jūs įsivaizduojate! Vėliau, kai atsiveikinau su ja dar pažiūrėjau jai pavymui ir nusišypsojau. Juokingiausia, kad ji net manęs neįtarė ir toliau spėliojo, kas galėjo padovanoti šią dovanėlę. O aš tada linksmai strikinėjau, kaip mažas vaikas, džiaugdamasis ledų porcija. Visą dieną ji manęs prašė pasakyt, kas jai tai padovanojo, bet aš tik šypsojausi ir tylėjau. Nes, to išduoti tiesiog negalima... Vien dėl to, kad mūsų širdis užpildytų šiluma su kiekviena dovanėle. Ir... Paprasčiausiai negaliu aprašyt, kaip man tada buvo gera...

2011 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

Smulkmena Nr. 81 - oh happy day... (finally)

So happy happy, to die from love  hapiness. Pagaliau... Šypsena, kurios laukiau mėnesį, tas, palaimingas jausmas, vėl užliejęs širdį. Po tiek skausmo, abejonių, vėl sugebėjau atsistot ant kojų ir nusišypsot pasauliui, kad ir kas mane raižytų viduje... Ta depresija, nuovargis ir abejonės mane tik žlugdė, o dabar. Dabar ajučiuosi kitu žmogumi. Ir man gera. It's my happy day. It's my time ♥

2011 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis

Smulkmena Nr. 80 - It was long and dark December...

Nieko... Ta laukta žiema... Atėjo... Būtent. Tokia purvina, šlapia, be išsiilgto sniego. Pilna pykčio, apkalbų ir prieštaringų jausmų. Taip, tai mūsų lauktų Kalėdų metas. Toks negeras, be švelnumo ir nuoširdumo. Tamsus Gruodis. Bet... Gal ateis, gal ateis tas laikas, kai pabudę pamatysim pirmąjį žiemos sniegą. Pamatysim kaip besisukdamos leidžiasi snaigės. Ir tada... Tada nusišypsosim ir kartu nusišypsos širdis. Tapsim geresni, nebepyksim ant vienas kito ir tyliai lauksim Kalėdų.

2011 m. lapkričio 17 d., ketvirtadienis

Smulkmena Nr. 79 - There is no time...

Nebėra laiko abejonėms, skausmui, nuovargiui, apsvarstymams, svajonėms. Jis išnyksta tiesiog man prieš akis kaip mažytė smėlio sauja nupūsta vėjo. Nebegaliu laukti, turiu eiti tolyn. Nesvabu ar ant manęs rėks, ar bandys pasukti savo pusėn. Ne... Noriu būt tik dar viena pašalinė asmenybė, kuri praeis pro šalį nepastebėta. Bent šį laiką. Nes tiesiog neturiu laiko tau. Tuo labiau sau... Bet viskas praeis ir mes vėl galėsime apsiklojusios kaldra gerti kakavą, valgyti sumuštinius su nutella ir žiūrėti filmukus. Atleisk, saulyt... Su praėjusiu gimtadieniu, Radvile ♥

2011 m. lapkričio 5 d., šeštadienis

Smulkmena Nr. 78 - Burbuliukas deguonies

Aš neriu. Pasiruošiu ir šoku. Mano rankos skrodžia bangas. Aš neriu. Esu narė. Žvelgiu žemyn ir matau didžiules žuvis plaukiajončias sau atsipūtųs. Mažesniosios slepiasi dumblių miške. Dailiai besisukdamos aplink lyg mažos balerinos jos vilioja plaukti link jų ir užsimiršti svaigioje melodijoje. Bet aš nuplaukiu. Aš narė. Savo kelyje randu butelių, kuriuose užsimiršo kaimynas, dar vienas purvinas jo meilužės kelnaites, kurias išmetė įniršusi kaimyno žmona. Štai kamuoliukas, kurį netyčia paskandino Tomas, keli Julijos centai. Daug visokių įdomių ir savų atsiradimo čia istorijų. O čia... Čia baigsis ir mano istorija. Atsisukau į šviesą, į viršų. Ir štai... Paskutinis burbuliukas deguonies. Kilk aukštyn. Ten, kur manęs nebeišvysi...

2011 m. spalio 28 d., penktadienis

Smulkmena Nr. 77 - Nebesvarbu.

Dabar... Supratau, kad negaliu gaišti laiko tiems žmonėms kurie manęs nemėgsta, meluoja. Nebegaliu gaišti laiko ašaroms, kankynių naktims vienai. Turiu eiti pirmyn. Ir nesvarbu kas atsitiks- aš eisiu. Jei suklupsiu- atsistosiu. Aš kovosiu. Už save, už tuos kurie man rūpi. Už savo laimingą gyvenimą. Ir štai dabar pasitaikė kliūtis- bet aš po abejonių pagaliau pakilau. Aš galiu. Ir niekas daugiau nebesvarbu...

2011 m. spalio 17 d., pirmadienis

Smulkmena Nr. 76 - Be pavadinimo.

Šis pranešimas neturės pavadinimo, nes jo tiesiog nesugalvojau. O ką galėčiau padaryt? Šiuo momentu ryju savo sūrias ašaras ir melancholiškai prisimenu tuos vakarus, kai grįždavau namo laiminga. Na nebūtinai laiminga, galėjau būt pavargus, sarkastiška, nusivylus, džiaugsminga. Kaip gera, tada jasudavau, kad turiu sielą. Dabar manyje nebėra jausmų, tegaliu verkt ir žiūrėt į vieną tašką. Tai turėjo būti mano pirmasis pasirodymas dainuojant Gabijovizijoje, aš taip jam ruošiausi, stengiausi... Bet todėl, kad susirgau, nebedalyvasuiu, sužinojus glavojau nusišausiu, galvą užplūdo nežmoniškas skausmas, kuris nesustojo, lyg kas spaustų smegenis. Kažkip ištvėriau kelias likusias pamokas, o grįžusi namo pratrūkau. Nebegaliu, nebe... Verkiu, nes... Iš manęs kažkas tokio atimta. Tiesiog.. Trūksta žodžių, nebeturiu ką daryt tik kakta į klavietūrą trenkt. Atleiskit, bet daugiau nebegaliu. Nors sako, kad rašymas padeda išsiliet, bet... Iki.

2011 m. spalio 12 d., trečiadienis

Smulkmena Nr. 75 - Dieve palaimink reklamą

Oi ne tai tikrai ne sarkastiškas pavadinimas, oi ne. Kaip mūsų gali neužknisti tas pravalas kuris mums kišama į lėkštę? Vien pažiūrėjus į TOPSHOP reklamą galima apsivemt. 10 kartų kartoja tą patį ir gale vis prideda '  tik už jūsų proto atėmimą '. O mes spoksom, nuodijamės saldžiomis fantazijomis ir sutinkame. Ką rasime tame šūde? Melgaystes, prievartą ir šantažą. Nieko daugiau. 'Pirkite tą, pirkite aną! Tai sveika! Aukščiausia kokybė! Jei nusipirksie dabar, dovanų gausite...! Tik ... .99! ' Ir dar visi tuo tiki, lengvabūdiškai išleisdami savo pinigus į orą kartu su orumu ir racionaliu protu.  Žmonės atsipeikėkit! Nejaugi nebemokam savo galva mąstyt? Gėda...   

2011 m. spalio 10 d., pirmadienis

Smulkmena Nr. 74 - Jaukumas širdies arterijose.

Kai surasi laisvą minutę, atsisėsk prie lango. Žvelk į tą patį, įprastą vaizdą, kurį matei per savo trumpą gyvenimėlį. Žiūrėk į medžius, pastatus, į viską kas jau įprasta ir nebeturi jokios reikšmės. O tada. Pažvelk kitaip. Užpildyk tą tuštumą tau jaukiu, mielu vaizdu. Įsivaizduok, kad žvelgi į margaspalvius medžių lapus, kurie elgantiškai ir romantiškai leidžiasi. Niūrius sovietinius daugiabučius nuspalvink mėgstamom spalvom. Įsijunk ramios ir švelnios muzikos, pasidaryk arbatos ir gurkšnok paskendęs svajonėse. Leisk tavo kraujagysles užpildyti jaukumu ir nuošidumu. Paskęsk jame. Mirk jame. Bet mirk paskendęs ne tik jaukume... Mirk laimigas.

2011 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Smulkmena Nr. 73- Rutinos paslėpta.

Smulkūs ir šalti lietaus lašeliai krenta man ant susivėlusių plaukų. Skubu link muzikos mokyklos, važiuoju autobusu, vėl vaikštau Vilniaus gražiausiomis vietomis. Esu įkalinta. Paslėpta nuo permainų. Bet tada... Tada kai žiūrėjau į pilkų debesų aptrauktą Vilnių nuo tilto. Kai galėjau matyti tuos pačius namus, pastatus, Gedimino pilį. Lynojant rudeniškui lietučiui ir bandančiam mane sušaldyti. Supratau, kaip pamilau netgi tą pačią rutiną. Esu neblaškoma, ramiai ir tyliai galiu gyventi savo mažą, bet mielą gyvenimėlį. Be audrų, pykčių. Tiesiog paprastai...

2011 m. spalio 3 d., pirmadienis

Smulkmena Nr. 72- Cuz we're incredible ♥

Yes, we're superwomens with unreal smile. We can die from laugh and long talks... We adorons big cups of coffee an some delicious large cookies and pies. We just perfect for each other...
Sometimes we just sit on the sofa with big cups of tea and 'milka' chocolate. And then we're talking... A lot of. About everything. Friends, family, moments of life, our dreams, sometimes we talk about such silly things, but it's wonderful, because we're together ♥
In the weekends we usually go out. Together we walked around all Vilnius! It's so cool to walk and laugh, live with her. And it's... Just... Friendship. Most wonderful in this world. Love you, G.  

2011 m. rugsėjo 27 d., antradienis

Smulkmena Nr. 71- Dalelė mano gyvenimo, dalelė manęs ♥

Tai- neatskiriama mano gyvenimo dalis, mano dalelė. Tai jausmai. Džiaugsmas, rimtis, liūdesys, meilė. Tai galimybės. Viltys, svajonės, perspektyvos. Tai gyvenimas. Gražus, liūdnas, šviesus, tamsus, stebuklingas ir ironiškas. Tai menas. Nuostabus, kartais tragiškas, bet idealus man... Tai kvėpavimas, šokis, visa kas tobula. Tai  žodžiai beeinantys iš tavo lūpų, norintys prasiskverbti ir būti išgirsti, susiliejantys su svaiginančia melodija. Dainavimas. Visa pasaulio esybė. Tai viskas.
Stoviu didžiulėje salėje, priekyje rimta komisija. Aš giliai įkvėpiu ir pradedu. 'Aš paskutinis mamutas šioj įšalo žemėj...' Žodžiai liejasi iš manęs lyg būčiau juos parašiusi pati. Užsimerkiu ir linguoju. Tik aš ir muzika. Dalelė manęs ♥

2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Smulkmena Nr. 70- Negaliu...

Štai prasidėjo bobų vasarą, taip gražu lauke, bet man pasaulis dabar apkartęs... Man sunku, nebenoriu mokytis vien dėl dešimtukų... O tėvai, pamatė, kad mano pažymiai pradėjo 'kristi' ir iš karto pradėjo kalbą. Jie vis priekaištauja, kad nedarau taip, kaip jų laikais, nerašau taip kaip jie...  Man nusibodo būti tokiai 'kaip jie' aš noriu būti aš! Kodėl jie to nesupranta? Kodėl jiems reikia 10, o ne 9? Toks jausmas, nemato kad man irgi sunku...
Sūrios ašaros teka man veidu. Sėdžiu palėpėje ir verkdama darau matematikos namų darbus. Kitaip tiesiog negaliu. Nenoriu, kad tėvai vėl pradėtų pykti. Gurkšteliu melisų arbatos. Kaip gera turėti rnakose ką nors šilto, kai pats jautiesi vienišas ir apgaubtas šalto liūdesio. Išgėrus arbatą prisidedu dar šilta puodelį prie akies. NOiru, kad jis sušildytų mano nuvargusias ir šalančias akis. Galiausiai ant ranko užtykšta saldus paskutinis arbatos lašelis. Gal todėl, man ir patinka arbata, nes jos ašaros visada saldžios, o ne sūrios. Ne beviltiškos ir nusivylusios... 

2011 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Smulkmena Nr. 69 - Offline.

Šoku lietuje ir nėra su kuo tai pasidalinti. Einu tiltu ir matau nuostabų saulėlydžio nutviekstą Vilnių, bet niekaip negaliu to parodyti kitiems. Kartais aš dievinu vienatvę. Man taip gera užsirakinti kambary, klausytis švelnios muzikos degant mažytei žvakei ir gerti melisų arbatą su spanguolėm. Kartais gera atsiskirti nuo pasaulio, skirti laiko sau. Bet dabar... Nenoriu. neglaiu būti su svao mintimis, viena... Nes... Man liūdna... Negaliu apkęst vieno dalyko ir kai tik aš lieku viena, neglaiu nustot apie jį galvot. Man reikia įsijungt online'ą, kad galėčiau pati sau padėti. Bet... Ir to nebegaliu...Kojos švininės, galva prisipildžiusi ašarų... Negaliu. Noriu bėgti. Kuo toliau nuo čia. Iki, aš offline.

2011 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Smulkmena Nr. 68- Written in the stars...

I just was looking at summertime sky. Night was clear and I could see all stars, that were in the dark blue sky sea. There were and little stars and big shiny stars. They were too beautiful for this world. I just couldn't believe what that's real. Lights were blinking in my eyes and I was in paradise... I don't remember how long I was looking at them. Maybe 2-3 hours and listened to Coldplay ♥ Seriously. It was wonderful thing. If you don't believe me- just try. Try to watch it all night...

2011 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Smulkmena Nr. 67- Tik vėjas ausyse...

Aš bėgu. Bėgu palengva, bet jaučiu, kad manęs niekas nepavys. Aš bėgu, niekados nesustoju, drąsiai žiūriu pirmyn. Įveikiu visas kliūtis, pralenkiu žmones. mano galvoje tuščia. Tik girdžiu vėją ausyse. Ir daugiau nieko. Leidau sau tuo metu nebeatsigręžti, nekreipti dėmesio į nieką tik į mano misiją- bėgimą. Bėgimą kuo toliau. Nuo ko- nežinau... Gal nuo pačios savęs, ar gyvenimo... Bet tada negalvojau, nemąsčiau, buvau kažkur kitur, ne čia. Buvau kažkur kitur, kur geriau, kur mane gaubė ramybė. Nors atrodo nieko nejaučiau, bet tada vos truputėliu mane palietė ta vidinė ramybė, apie kurią seniai seniai buvau rašius šiame bloge. ir turiu pripažinti- buvo gera. Labai gera.

2011 m. rugsėjo 6 d., antradienis

Smulkmena Nr. 66 - Pasimetus.

Aš pasimetus. Nieko nesuprantu. Einu gatve ir aplinkui mane- vien prancūziškas klegesys. Kartais dar išgirstu kelis angliškus žodžius, bet tuo viskas ir baigias. Dairausi aplinkui- ne vieno pažįstamo veido. Kartais tai taip kankina. Norėtųsi pradėti šaukti lietuviškai ir prašyti, kad jie galėtų irgi taip kalbėti. Juk pasimetus nieko nepadarysi, kaip grįši namo? Nors šalia ir ėjo dėdė, vistiek jaučiausi vieniša, tokia- kurios niekas ten nepažinojo, tokia- kuri nebuvo vietinė. Kuri ten niekam nerūpėjo...
Pagaliau mes vėl namuose. Ten- tik aš, dėdė, teta ir tyla. Kaip gera buvo vėl paskęsti lietuviškoje knygoje, vėl jaustis gerai... Bet staiga į duris pasibeldžia dar vieni  prancūziukai ir vėl aš nieko nesuprantu. Vėl paskęstu savam pasauliuke nieko nesuprasdama. Bet dėdė greit nusišypso ir pasako man angliškai:
- Geriau nežinotum , ką jie kalba, tikra nuobodybė.
Šyptelėjau. O gal ir verta? Supratau, kad kartais geriau paskęsti nežinomybės rūke ir atsiriboti nuo kitų, nei žinoti viską ką tik sako kitų lūpos.

2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis

Smulkmena Nr. 65- Aukščiau.


Buvau taip aukštai, kad ranka galėjau siekti debesis. Buvau taip aukštai, kad jaučiausi lyg paukštis. Buvo gera, buvo taip gražu, buvo nuostabu. Stovėjau Alpių viršūnėse ir žvelgiau į tolį, kažkur ten, kur žmonės nejaučia gyvenimo grožio ir vietoj pasivaikščiojimo kalnuose verčiau lieka drybsoti ant sofos prieš televizorių. Sėdėjau ir grožėjausi, tuo ką mums davė Dievas. Širdis dainavo, akis vos spindėjo, kaip dvi mažos žvaigždutės. Gyvenimas nuostabus ♥

2011 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienis

Smulkmena Nr. 64- Vandeny.

Taip. Aš vėl vandeny. Vėl savo stichijoje. Ir vėl aš jaučiuosi nuostabiai. Ir vėl nenoriu lipti iš vandens ir palikti šią ramybės ir malonumo oazę. Jūs neįsivaizduojat, kaip yra gera plaukti ir nestoti, mėgautis vandens šaltumu ir gaiva. Kaip gera karštą dieną plaukti ant nugaros ir stebėti dangų. Ir... Svajoti, svajoti ir svajoti. Paskęsti savo svajonių jūrose ir kartu justi jos gaivą ir vėsą. Tikriausiai nė dienos negalėčiau išgyventi be to. Kiekvienas lašelis man dar vieną dieną padeda išgyventi. Man patinka, kaip tie lašeliai sukasi ant mano rankos, besileisdami žemyn. Man patinka, kaip jis atgaivina mane ir mano šiurkščią odą. Vanduo. Tai neregėtos galimybės. Tai laisvė. Vanduo- neatsiejama dalis manęs. Tai aš.

2011 m. rugpjūčio 27 d., šeštadienis

Smulkmena Nr. 63- Free as bird...


Stovėjau drėgname ir karštame didžiuliame šiltnamyje, kur laisvai skraidžiojo pasakiško grožio drugeliai. Staiga visiškai netikėtai prisiminiau vaikystę, kai svajodavau išmokti skraidyti. Šokinėdavau nuo sofos bejėgiškai mojuodama rankomis, lyg tikėdamasi, kad išeis padaryti kaip tam paukšteliui iš Tomo ir Džerio. Naktimis sapnuodavau, kaip skraidau virš mano mažo rajono daugiabučių ir grožiuosi pasakišku vaizdu. Norėdavau būt laisva kaip paukštis, nepriklausyti niekam, nesirūpinti dėl darželio ir pradinės... Šyptelėjau. Atrodo tai buvo taip seniai, bet atrodė be galo artima. Tą vakarą sėdėjau terasoje ir žvelgiau į mirguliuojantį Evianą ri svajojau apie sparnus, su kuriais galėčiau naktį nuskristi į Evianą, pasimaudyti ežere ir galiausiai atsigulti kalno viršūnėje ir kiaurą naktį stebėti žvaigždes ir pilną mėnulį. Ir vis dėl to, aš supratau, kaip aš to noriu. Pažvelgiau į mėnulį, nusišypsojau ir tyliai išėjau. 'Kada nors tai įvyks.'

2011 m. rugpjūčio 24 d., trečiadienis

Smulkmena Nr. 62- Of lovely life ♥

Plaukiau laivu per didžiulį ežerą bei užsimerkus gulėjau ištiesiamoje kėdeje. Užsimerkusi mėgavausi šiltais saulės spinduliais ir švelniu vėjeliu.  Per šią vasarą mačiau daug be galo gražių vaizdų- iškilmingus Alpių kalnus, mirguliuojančias Prancūzijos šviesas, žemą miglą laukuose, Nuostabias kriaukles, Atlanto vandenyną, dailius žirgus. Skridau virš debesų, aplankiau Le Mont-Saint Michele. Ir kaip tik plaukiant supratau, kad pasaulis yra toooks gražus, kad dėl jo galėtum atiduoti viską. O, brangus mielas pasauli, neišnyk niekados ♥


2011 m. rugpjūčio 15 d., pirmadienis

Smulkmena Nr. 61 - 5 pojūčiai

Niekados gyvenime nejutau jų taip stipriai. Akių vyzdžiai padidėjo, klausa ir uoslė tapo geresnė už šuns, liežuvis vis troško naujų, neragautų skonių, oda buvo pasiruošusi bet kam.
Akys
Jos matė vien grožį. Vien nuostabius kalnus, gražius kalnų ežerus, prancūziškus skanėstus, architektinius stebuklus. Ir vis negalėjau patikėt.
Ausys
Jos girdėjo vien nuostabiai besiliejančią prancūzų kalbą, vien paprastas, bet be galo gražias prancūziškas melodijas. Girdėjo švelnų paukščių čiulbėjimą, tylų ir ramų vandens čiurlenimą. Tai buvo lyg iš pasakos.
Nosis
Ji užuodė tik itališkų makaronų su nuostabiausias padažais, migdolinių ledų su avietėmis, įvairių pyragaičių ir nuostabių sūrių kvapą. Kur tik išeidavai ji gaudydavo mielų gėlių, pušų ir miško kvapą.  Tai buvo nepakartojama.
Liežuvis
Tai buvo nerealu. Ant jo sukosi šimtai skirtingų ir nuostabių skonių. Karšti makaronai su pomidorais ir baziliku, šalti ir gaivūs ledai, lengvutėliai krosanai, braškinis marmeladas, minkšta prancūziška duona, šafranas, šviežutėlės salotos, mėtų arbata. Visa tai susimaišė ir tapo pasaka.
Oda

Ji jautė vien švelnias medžiagas, šiurkščias kalnų uolienas, lengvą vėjelį ir gaivų vandenį. Bet visa tai buvo fantastiška.


Tą trumpą laikotarpį savo 5 pojūčius jutau žymiai stipriau nei kada nors. Ir turiu pripažinti... Tai nuostabu.

2011 m. liepos 26 d., antradienis

Smulkmena Nr. 60- My wings.

I feel like in heaven. Now I have wings and I can fly there anytime I want. Everytime I listen to 'Coldplay' I feel that my heart starts beating faster, eyes sees more beauty, love and I understand that I'm in the most wonderful heaven- my dreams world. They are the only ones, that makes me believe about world beauty and my wonderful life. They're like my drug. And I awlays will go it into my veins.



2011 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Smulkmena Nr. 59- Through positive glasses.

Sveiki visi seniai matyti veidai, stipriai įdegę nuo vasarinės saulės ir nuberti mažom strazdanėlėm.
Turiu iš karto atsiprašyt už tai, kad taip ilgai nerašiau. Turiu kelias priežastis- buvau nepakartojamoje ESSC stovykloje be kompiuterio. O po to... Tiesą sakant turėjau tiek daug prisiminimų apie kuriuos norėjau parašyt, bet taip ir neparašiau. Nes iš tų nepakartojamų 13 dienų jų buvo pilna. Kiekvieną dieną galėdavau sugalvot mažiausiai 2 rašinėlius apie savo ir kitų nuotykius, linksmas ir pilnas laimės akimirkas. O dabar rašau apie viską apibendrintai. Tą stovykla- padėjo į viską man žvelgti žymiai pozityviau. Pamilau pasaulį, savo gyvenimą. Vėl pajutau, ką reiškia gyventi. Džiaugiausi kiekviena akimirka, kurią tik patirdavau. Dievinau juoko pilnus vakarus, laužo šviesą, pašėlusiai stiprų lietų, dažų mūšius. Buvo nuostabu. Va čia- tikras gyvenimas. Va čia vėl pasijutau gyva. Ir aš tai myliu...

2011 m. birželio 24 d., penktadienis

Smulkmena Nr. 58- Įsivėlus į romaną...

Į kambarį atsinešu dubenėlį pilną trešnių. Padedu ant naktinio staliuko ir paiimu vieną. Atkandu mažutį kasnelį. Pagaliau vėl galiu valgyt uogų kiek tik noriu ir kada tik noriu, nes jų yra pilnas daržas. O trešnių skonis... Nežinau kodėl, bet jis man priminė aistringą bučinį vasaros vakare. Ir toks jausmas įsivėliau į tikrą romaną. Negalėjau savęs suvaldyti. Valgiau trešnę po trešnės. Ir tai buvo nuostabu. Jau noriu sustot ir vėl paimu kitą trešnę. Net negalėjau ištverti 10 vakarino meditavimo minučių. Jau guliu lovoje ir sakau sau "Viskas, tai bus paskutinė trešnė". Bet po tos "paskutinės trešnės" suvalgiau dar kokią gerą dešimtį. Ačiū Dievui, nesuvalgiau jų visų. O juk tai toks skanus, pasakiškas bet kartu ir nuodemingas skonis. Jaučiuosi atradus savo sielos juodąją kertelę. Lyg būčiau įsivėlus į romaną...

2011 m. birželio 21 d., antradienis

Smulkmena Nr. 57- It's raining man!!!

LIETUS! Pirmoji vasaros liūtis. Pagaliau... O aš taip jos laukiau... Ėjau su drauge gatve ir ji staiga mane pagavo. Sunkūs dideli lašai stipriai tyško ant mano galvos, negailestingai šaldydami ir drėkindami mano plaukus. Jie tyško ir ant rūbų ir plikų kojų. Galiausiai grįžau visa permirkusi nuo galvos iki kojų. Nuo plaukų varve varvėjo vanduo, megztinis buvo prisigėręs lietaus lašų ir persunkęs nuo jų. Kojos buvo paraudusios nuo šalčio. Bet tai buvo nuostabu. Vos pradėjo lyt aš pradėjau šokt, rėkt ir dainuot. Buvau tokia laiminga. Turiu prisipažinti- dievinu vasaros lietų. Jis toks nepakartojamas, šiltas (nors šį kartą taip nebuvo), malonus. Tai kažkas nepaprastai gaivinančio ir gero. Myliu lietų...  

2011 m. birželio 17 d., penktadienis

Smulkmena Nr. 56- Wonderful ♥

Šį trečiadienį buvau Alinos Orlovos koncerte.Vis dar prisimenu kaip su  drauge šokinėjom iš laimės, kai mus įleido. Atsisėdom prie pat scenos. Ir klausėmės kažko nuostabaus. Tokio nuostabaus balso. Lėtai užsimerkiau. Įsiklausiau į tą siūbuojančią ir migdančią melodiją. tyliai pradėjau linguoti ir mušti savo ritmą. Pasinešiau ant tos muzikos tikrąja to žodžio prasme. Tą akimirką- Alinos Orlovos balsas tapo man lyg narkotikas. Įsiklausiau į kiekvieną natą, kurios lyg šoko aplink mane ir glostė. Kartu jos sudarė melodiją, tokią nuostabią, kokios dar niekas nėra girdėjęs. Draugė truputį papurtė mane ir pasakė:
   - Rūta, ką tu darai? Visi į tave žiūri.
Bet tada man jau buvo visiškai nusispjaut. Tegul jie spokso sau kur nori, o aš... O aš klausysiuos  tos nepakartojamos muzikos ir nepraleisiu nė garselio.

2011 m. birželio 14 d., antradienis

Smulkmena Nr. 55- Tik apsikabinti tave...

Jaučiuosi palūžus. Man dabar labai sunkus metas, kalbant apie draugystę. Nebesuprantu, kuo galiu pasitikėti, kam galiu išduoti savas paslaptis... Tai apkalbos, pykčiai ir supranti, kad niekuo nebegali pasitikėti... Esi vienui vienas. Vienas prieš didžiausias audras, žemės drebėjimus, cunamius. Norėtųsi ką nors stipriai apsikabinti ir išsiverkti. Bet ir tokį žmogų retai rasi. Man tiesiog reikia apsikabinti tave, kad pasijusčiau geriau. Tik vieno šilto apkabinimo...

2011 m. birželio 8 d., trečiadienis

Smulkmena Nr. 54- Lyg Pūkelis.

Kirpt kirpt. Visada prisiminsiu tuos tylius garsus. Po sruogelę krenta ant grindų mano plaukai. Pagaliau mano svajonė išsipildė. Atsistojau ir padėkojau. Greitai išlėkiau laukan. Girdėjau mažų vaikų krykštavimus, šilti saulės spinduliai šildė nugarą. Perbraukiau ranka per plaukus. Pradėjau nuo viršugalvio ir lėtai leidau ranką žemyn. purūs ir glotnūs plaukai džiugino pirštus savo švelnumu. Ir taip greitai...Taip greitai jie pasibaigė. Negalėjau patikėti, kad pagaliau nusikirpau plaukus trumpai. Pasijutau tokia lengva. Lyg pūkelis. Lyg netekus 10 kg. Buvo nuostabu. Aš euforijoj. Tiesiog... Tokia lengva, kad galėčiau išskristi į dangaus platybes.

2011 m. birželio 4 d., šeštadienis

Smulkmena Nr. 53- Būk mano braške.

Neįtikėtina, ane? Taip, ten kur auga žali žolynėliai močiutės daržely šiandien radau mažą, neįtikėtino gražumo princesę. Jos ilgi plaukai buvo pievų žalumo, o suknelė raudona raudona. Ji... Lyg meilės šokis, lyg aistringas bučinys. Ji-raudona raudona... Lyg pirmoji vasaros ryto braškė. Tiesą sakant ji ir buvo ta pirmoji vasaros braškė. Ilgais žaliais plaukais ir raudona suknele. Nepaprasta. Vienintelė tokia. Atsargiai idėjau ją į savo burną ir sukramčiau. Pasaka. Kaip norėtųsi, kad tų pirmųjų braškių būtų daugiau. Norėčiau kiekvieną rytą suvalgyti po vieną pirmąją braške. Aš ateičiau ir paprašyčiau- pabūk mano braške. Vienintele pasauly...

2011 m. birželio 1 d., trečiadienis

Smulkmena Nr. 52- Summer.

Here you are, summer! I was waiting for you. I missed you. And now... Now I'm so happy, becouse you came to me. Hot sun, beautiful flowers, birds and... Everything... You're amazing.

2011 m. gegužės 25 d., trečiadienis

Smulkmena Nr. 51- Prabėgusi vaikystė...

Rytas. Aplinkui tylu. Pro atidarytą langą į tavo kuklų kambariuką patenka gatvės garsai. Gali išgirsti kaip pro šalį greitu greičiu skrieja kokia mašina, kurioje sėdi koks miegalius vėluojantis į darbą. Tyliai ausį kutena beržų lapų šiurenimas. Ten, už krūmų, kur kažkada nusibrozdinai kojytę sušnypščia benamė katė. Staiga, pro langą įskrenda padūkęs vėjo gūsis ir pagriebęs plaukų sruoga pakutena tavo žandą. Ir tu nenoriai atmerki apsunkusiais nuo miego akis. Jų gilus žvilgsnis tiesiog perskrodžia kambarį ir apžiūrinėja visus daiktus. Sunkiai pakeli miego ištroškusį kūną nuo lovos ir nužingsniuoji prie vienišo atdaro lango. Peržvelgi gatvę. Staiga žvilgsnis užkliūna už gražios, aukštos, ilgų, gelsvų plaukų merginos. Bet... Nejaugi? Nejaugi, tai ta pati buvusi mano darželio draugė, Akvilė, su kuria buvome geriausios draugės. Net sunku patikėti, kad ta mažoji princesė Akvilė kuri mylėjo rožinė spalvą, dabar atrodo tokia suaugusi ir net rožinės spalvos nematyt. Nuleidus akis žemyn pastebi tą pačią seną stotelę, kurioje laukdavai autobuso, kuris nuvežtų iki muzikos mokyklos. Vis dar prisimeni, su kokiu džiaugsmu ten eidavai, kaip nekantraudavai vėl pamatyti gerąją mokytoją, kuri tave išmokys dar kelių gamų, parodys kaip reikia groti tuos neaiškius taktus. Dabar- tai tiesiog eilinė stotelė. Norėtųsi kada nors dar pajusti tą malonumą. Nors pats savo noru išėjai iš mokyklos, net jos nepabaigus.Vėl pakeli akis ir įsižiūri į tolį, pamatai seną apgriuvusį teatrą, į kurį vaikystėje tiesiog bėgte bėgdavai. Įdomu, kada paskutinį kartą ten buvai. Ir tai dar nenoromis. Ir vis dėl to supranti, kaip norėtum grįžti į tuos laikus. Kai išeidavai į kiemą pabėgiot ir susitikt su draugais. Kai ilgai prašydavai mamos duoti pinigų, kad galėtum nusipirkti išsvajotuosius ledus. Kai išeidavai iš namų švarut švarutėlis, o grįždavai visas rudas nuo purvo ir žemių. Kai tu dievindavai lietų, kai didžiuodavaisi gautomis mėlynėmis, kai neturėjai telefono ir kitų elektrinių daiktų, kai rūpinaisi savo vieninteliu kaktusėliu. Kai tiesiog galėjai džiaugtis gyvenimu. Kai galėjai blogą paversti į gerą. Kai buvai visai vaikas. Nes dabar... Dabar esi pesimistiškai nuteikęs tingus studentas. Gal tau ir garbė būti studentu, bet aš sakau, kad garbė yra būti vaiku. Vaiku, kuris mato pasaulį gražų, kuris vienintelis šioje žemėje gali būti linksmas visą laiką. Taigi, atiduok vieną šiandienos valandą vaikystei. Nubėk, pažaisk smėlio dėžėje su penkiamečiu kaimynu Roku, nusipirk mėgstamiausių vaikystės ledų, pasikarstyk po medinė pilį ar specialiai nugriūk ir nusibrozdink kelį. Ir būk laimingas... 

2011 m. gegužės 23 d., pirmadienis

Smulkmena Nr. 50- Flying in the sky.

Vakar buvo įprasta diena. Švietė saulė, padykęs vėjas kėlė plaukus, skraidžiojo darbščiosios bitutės ir sau grobio ieškojo kraugeriai uodai. Laukuose, kur beveik praleidau visą savo dieną. žydėjo pienės, skraidžiojo laumžirgiai, tai vienur tai kitur ropinėjo karkvabaliai. Netoli bėginėjo didelis ir padūkęs šuo, kuris buvo panašus į vilką, o mano sesė, vos tik jis prisiartindavo pradėdavo šaukti "MAMA!!!". Tą dieną aš pirmą kartą pabuvau tokia kokia esu- skraidanti padebesiuose. Taip taip, supratote teisingai. Atsiplėšiau nuo žemė gan greitai, su didžiuliu parasparniu ir pakilau net iki 800 m aukščio ( Čia yra gan daug. ). Vien kildama negalėjau atsistebėti- Vis dėlto pasaulis toks gražus. Iš aukšto mačiau tankius ir žalius miškus, mažus miestelius, ilgas autostradas. Geriau įsižiūrėjus pasaulis netgi atrodė apvalus.

Buvo... Kažkas nuostabaus, neregėto. Įsivaizduok užkandęs pačio skaniausio pasaulyje šokolado. Tikriausiai net užsimerktum. Bent jau aš. Taigi taip pasijutau aš. Buvau gan plonai apsirengusi, o ten viršuj buvo toks šaltas ir greitas vėjas. Aš į tai net neatkreipiau dėmesio. Mėgavausi kiekvienu dalyku. Nesvarbu ar tai buvo pasakiškas vaizdas, ar beprotiškas pykinimas. Niekada nepamiršiu to nuostabaus jausmo. Tai buvo tiesiog nepakartojama. Rekomenduoju- Bent kartą pabadykit skristi su parasparniu. Ta diena taps jums nepamirštama. Patikėkit manimi. Na ir ką galiu pasakyt pabaigai. Jėėj, trenkta svajoklė grįžta į debesų lankas!!!

2011 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Smulkmena Nr. 49- Itališkai.

Vėl pamilau Italiją. Tas nerealias paprastutes itališkas melodijas, ar grubų, bet be galo nuostabų džiazą.
Tas neapsakomo grožio baltąsias Alpes.
Karštąją saulę, Romą, tas siauras miestelių gatveles. Veneciją, gondolas ir neapsakomo grožio kanalus.
Picas, makaronus su baziliku ir parmezanu, lazanijas, itališkas bandeles su sūriu bei česnaku.
Tą jų nuostabią, malonią, gaivinančią energingą, tiesiog nuostabią kalbą.
Vėl pamilau Italiją. Ji tiesiog nuostabi.... 

2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis

Smulkmena Nr. 48- Aš noriu.

Aš noriu turėti šimtą žodžių kišenėje, kad galėčiau paguosti kiekvieną žmogų, kai to jam reikia, kad duočiau patarimą. Bet ar mano kišenė nepersunks nuo tų žodžių? O kas bus, kai viena diena nebeturėsiu tų žodžių ir nebegalėsiu apsiginti? Aš noriu turėti šimtą akių, kad matyčiau visą pasaulį, pamatyčiau nuostabų jo grožį. Bet ar mano akys nepasibaisės, pamačiusios, kiek pasaulyje yra blogio? Aš noriu turėti šimtą rankų, šimtą ausų, kad galėčiau padėti, išklausyti kiekvieną kuriam sunku. Bet ar aš bent kiek laiko tada skirsiu sau? O gal rankos ir ausys pavargusios nieko nebenorės daryt, ir tada taps bevertės?  Ar įmanomą rasti norą, kuriam nebūtų priešpriešos, argumento, kodėl tu neturėtum to norėt. Bet tie argumentai, gali laikui einant tapti norų nebuvimo priežastimi  Aš pagalvojau ir nusprendžiau, kad svajok kiek tik nori. Norėk viso pasaulio, norėk visko ko tik nori. Nes norai padaro pasaulį gražesnį. Norėk, norėk, norėk.

2011 m. balandžio 29 d., penktadienis

Smulkmena Nr. 47- Wanna see ya HAPPY!

Wanna see ya Happy! Smile! Everyday! Why i have tto smile?-You would think. Smile, because you can!!!!