Smulkmena Nr. 51- Prabėgusi vaikystė...

Rytas. Aplinkui tylu. Pro atidarytą langą į tavo kuklų kambariuką patenka gatvės garsai. Gali išgirsti kaip pro šalį greitu greičiu skrieja kokia mašina, kurioje sėdi koks miegalius vėluojantis į darbą. Tyliai ausį kutena beržų lapų šiurenimas. Ten, už krūmų, kur kažkada nusibrozdinai kojytę sušnypščia benamė katė. Staiga, pro langą įskrenda padūkęs vėjo gūsis ir pagriebęs plaukų sruoga pakutena tavo žandą. Ir tu nenoriai atmerki apsunkusiais nuo miego akis. Jų gilus žvilgsnis tiesiog perskrodžia kambarį ir apžiūrinėja visus daiktus. Sunkiai pakeli miego ištroškusį kūną nuo lovos ir nužingsniuoji prie vienišo atdaro lango. Peržvelgi gatvę. Staiga žvilgsnis užkliūna už gražios, aukštos, ilgų, gelsvų plaukų merginos. Bet... Nejaugi? Nejaugi, tai ta pati buvusi mano darželio draugė, Akvilė, su kuria buvome geriausios draugės. Net sunku patikėti, kad ta mažoji princesė Akvilė kuri mylėjo rožinė spalvą, dabar atrodo tokia suaugusi ir net rožinės spalvos nematyt. Nuleidus akis žemyn pastebi tą pačią seną stotelę, kurioje laukdavai autobuso, kuris nuvežtų iki muzikos mokyklos. Vis dar prisimeni, su kokiu džiaugsmu ten eidavai, kaip nekantraudavai vėl pamatyti gerąją mokytoją, kuri tave išmokys dar kelių gamų, parodys kaip reikia groti tuos neaiškius taktus. Dabar- tai tiesiog eilinė stotelė. Norėtųsi kada nors dar pajusti tą malonumą. Nors pats savo noru išėjai iš mokyklos, net jos nepabaigus.Vėl pakeli akis ir įsižiūri į tolį, pamatai seną apgriuvusį teatrą, į kurį vaikystėje tiesiog bėgte bėgdavai. Įdomu, kada paskutinį kartą ten buvai. Ir tai dar nenoromis. Ir vis dėl to supranti, kaip norėtum grįžti į tuos laikus. Kai išeidavai į kiemą pabėgiot ir susitikt su draugais. Kai ilgai prašydavai mamos duoti pinigų, kad galėtum nusipirkti išsvajotuosius ledus. Kai išeidavai iš namų švarut švarutėlis, o grįždavai visas rudas nuo purvo ir žemių. Kai tu dievindavai lietų, kai didžiuodavaisi gautomis mėlynėmis, kai neturėjai telefono ir kitų elektrinių daiktų, kai rūpinaisi savo vieninteliu kaktusėliu. Kai tiesiog galėjai džiaugtis gyvenimu. Kai galėjai blogą paversti į gerą. Kai buvai visai vaikas. Nes dabar... Dabar esi pesimistiškai nuteikęs tingus studentas. Gal tau ir garbė būti studentu, bet aš sakau, kad garbė yra būti vaiku. Vaiku, kuris mato pasaulį gražų, kuris vienintelis šioje žemėje gali būti linksmas visą laiką. Taigi, atiduok vieną šiandienos valandą vaikystei. Nubėk, pažaisk smėlio dėžėje su penkiamečiu kaimynu Roku, nusipirk mėgstamiausių vaikystės ledų, pasikarstyk po medinė pilį ar specialiai nugriūk ir nusibrozdink kelį. Ir būk laimingas... 

Smulkmena Nr. 50- Flying in the sky.

Vakar buvo įprasta diena. Švietė saulė, padykęs vėjas kėlė plaukus, skraidžiojo darbščiosios bitutės ir sau grobio ieškojo kraugeriai uodai. Laukuose, kur beveik praleidau visą savo dieną. žydėjo pienės, skraidžiojo laumžirgiai, tai vienur tai kitur ropinėjo karkvabaliai. Netoli bėginėjo didelis ir padūkęs šuo, kuris buvo panašus į vilką, o mano sesė, vos tik jis prisiartindavo pradėdavo šaukti "MAMA!!!". Tą dieną aš pirmą kartą pabuvau tokia kokia esu- skraidanti padebesiuose. Taip taip, supratote teisingai. Atsiplėšiau nuo žemė gan greitai, su didžiuliu parasparniu ir pakilau net iki 800 m aukščio ( Čia yra gan daug. ). Vien kildama negalėjau atsistebėti- Vis dėlto pasaulis toks gražus. Iš aukšto mačiau tankius ir žalius miškus, mažus miestelius, ilgas autostradas. Geriau įsižiūrėjus pasaulis netgi atrodė apvalus.

Buvo... Kažkas nuostabaus, neregėto. Įsivaizduok užkandęs pačio skaniausio pasaulyje šokolado. Tikriausiai net užsimerktum. Bent jau aš. Taigi taip pasijutau aš. Buvau gan plonai apsirengusi, o ten viršuj buvo toks šaltas ir greitas vėjas. Aš į tai net neatkreipiau dėmesio. Mėgavausi kiekvienu dalyku. Nesvarbu ar tai buvo pasakiškas vaizdas, ar beprotiškas pykinimas. Niekada nepamiršiu to nuostabaus jausmo. Tai buvo tiesiog nepakartojama. Rekomenduoju- Bent kartą pabadykit skristi su parasparniu. Ta diena taps jums nepamirštama. Patikėkit manimi. Na ir ką galiu pasakyt pabaigai. Jėėj, trenkta svajoklė grįžta į debesų lankas!!!

Smulkmena Nr. 49- Itališkai.

Vėl pamilau Italiją. Tas nerealias paprastutes itališkas melodijas, ar grubų, bet be galo nuostabų džiazą.

Tas neapsakomo grožio baltąsias Alpes.

Karštąją saulę, Romą, tas siauras miestelių gatveles. Veneciją, gondolas ir neapsakomo grožio kanalus.

Picas, makaronus su baziliku ir parmezanu, lazanijas, itališkas bandeles su sūriu bei česnaku.

Tą jų nuostabią, malonią, gaivinančią energingą, tiesiog nuostabią kalbą.

Vėl pamilau Italiją. Ji tiesiog nuostabi.... 

Smulkmena Nr. 48- Aš noriu.

Aš noriu turėti šimtą žodžių kišenėje, kad galėčiau paguosti kiekvieną žmogų, kai to jam reikia, kad duočiau patarimą. Bet ar mano kišenė nepersunks nuo tų žodžių? O kas bus, kai viena diena nebeturėsiu tų žodžių ir nebegalėsiu apsiginti? Aš noriu turėti šimtą akių, kad matyčiau visą pasaulį, pamatyčiau nuostabų jo grožį. Bet ar mano akys nepasibaisės, pamačiusios, kiek pasaulyje yra blogio? Aš noriu turėti šimtą rankų, šimtą ausų, kad galėčiau padėti, išklausyti kiekvieną kuriam sunku. Bet ar aš bent kiek laiko tada skirsiu sau? O gal rankos ir ausys pavargusios nieko nebenorės daryt, ir tada taps bevertės?  Ar įmanomą rasti norą, kuriam nebūtų priešpriešos, argumento, kodėl tu neturėtum to norėt. Bet tie argumentai, gali laikui einant tapti norų nebuvimo priežastimi  Aš pagalvojau ir nusprendžiau, kad svajok kiek tik nori. Norėk viso pasaulio, norėk visko ko tik nori. Nes norai padaro pasaulį gražesnį. Norėk, norėk, norėk.