Smulkmena Nr. 71- Dalelė mano gyvenimo, dalelė manęs ♥

Tai- neatskiriama mano gyvenimo dalis, mano dalelė. Tai jausmai. Džiaugsmas, rimtis, liūdesys, meilė. Tai galimybės. Viltys, svajonės, perspektyvos. Tai gyvenimas. Gražus, liūdnas, šviesus, tamsus, stebuklingas ir ironiškas. Tai menas. Nuostabus, kartais tragiškas, bet idealus man... Tai kvėpavimas, šokis, visa kas tobula. Tai  žodžiai beeinantys iš tavo lūpų, norintys prasiskverbti ir būti išgirsti, susiliejantys su svaiginančia melodija. Dainavimas. Visa pasaulio esybė. Tai viskas.
Stoviu didžiulėje salėje, priekyje rimta komisija. Aš giliai įkvėpiu ir pradedu. 'Aš paskutinis mamutas šioj įšalo žemėj...' Žodžiai liejasi iš manęs lyg būčiau juos parašiusi pati. Užsimerkiu ir linguoju. Tik aš ir muzika. Dalelė manęs ♥

Smulkmena Nr. 70- Negaliu...

Štai prasidėjo bobų vasarą, taip gražu lauke, bet man pasaulis dabar apkartęs... Man sunku, nebenoriu mokytis vien dėl dešimtukų... O tėvai, pamatė, kad mano pažymiai pradėjo 'kristi' ir iš karto pradėjo kalbą. Jie vis priekaištauja, kad nedarau taip, kaip jų laikais, nerašau taip kaip jie...  Man nusibodo būti tokiai 'kaip jie' aš noriu būti aš! Kodėl jie to nesupranta? Kodėl jiems reikia 10, o ne 9? Toks jausmas, nemato kad man irgi sunku...

Sūrios ašaros teka man veidu. Sėdžiu palėpėje ir verkdama darau matematikos namų darbus. Kitaip tiesiog negaliu. Nenoriu, kad tėvai vėl pradėtų pykti. Gurkšteliu melisų arbatos. Kaip gera turėti rnakose ką nors šilto, kai pats jautiesi vienišas ir apgaubtas šalto liūdesio. Išgėrus arbatą prisidedu dar šilta puodelį prie akies. NOiru, kad jis sušildytų mano nuvargusias ir šalančias akis. Galiausiai ant ranko užtykšta saldus paskutinis arbatos lašelis. Gal todėl, man ir patinka arbata, nes jos ašaros visada saldžios, o ne sūrios. Ne beviltiškos ir nusivylusios... 

Smulkmena Nr. 69 - Offline.

Šoku lietuje ir nėra su kuo tai pasidalinti. Einu tiltu ir matau nuostabų saulėlydžio nutviekstą Vilnių, bet niekaip negaliu to parodyti kitiems. Kartais aš dievinu vienatvę. Man taip gera užsirakinti kambary, klausytis švelnios muzikos degant mažytei žvakei ir gerti melisų arbatą su spanguolėm. Kartais gera atsiskirti nuo pasaulio, skirti laiko sau. Bet dabar... Nenoriu. neglaiu būti su svao mintimis, viena... Nes... Man liūdna... Negaliu apkęst vieno dalyko ir kai tik aš lieku viena, neglaiu nustot apie jį galvot. Man reikia įsijungt online'ą, kad galėčiau pati sau padėti. Bet... Ir to nebegaliu...Kojos švininės, galva prisipildžiusi ašarų... Negaliu. Noriu bėgti. Kuo toliau nuo čia. Iki, aš offline.

Smulkmena Nr. 68- Written in the stars...

I just was looking at summertime sky. Night was clear and I could see all stars, that were in the dark blue sky sea. There were and little stars and big shiny stars. They were too beautiful for this world. I just couldn't believe what that's real. Lights were blinking in my eyes and I was in paradise... I don't remember how long I was looking at them. Maybe 2-3 hours and listened to Coldplay ♥ Seriously. It was wonderful thing. If you don't believe me- just try. Try to watch it all night...

Smulkmena Nr. 67- Tik vėjas ausyse...

Aš bėgu. Bėgu palengva, bet jaučiu, kad manęs niekas nepavys. Aš bėgu, niekados nesustoju, drąsiai žiūriu pirmyn. Įveikiu visas kliūtis, pralenkiu žmones. mano galvoje tuščia. Tik girdžiu vėją ausyse. Ir daugiau nieko. Leidau sau tuo metu nebeatsigręžti, nekreipti dėmesio į nieką tik į mano misiją- bėgimą. Bėgimą kuo toliau. Nuo ko- nežinau... Gal nuo pačios savęs, ar gyvenimo... Bet tada negalvojau, nemąsčiau, buvau kažkur kitur, ne čia. Buvau kažkur kitur, kur geriau, kur mane gaubė ramybė. Nors atrodo nieko nejaučiau, bet tada vos truputėliu mane palietė ta vidinė ramybė, apie kurią seniai seniai buvau rašius šiame bloge. ir turiu pripažinti- buvo gera. Labai gera.

Smulkmena Nr. 66 - Pasimetus.

Aš pasimetus. Nieko nesuprantu. Einu gatve ir aplinkui mane- vien prancūziškas klegesys. Kartais dar išgirstu kelis angliškus žodžius, bet tuo viskas ir baigias. Dairausi aplinkui- ne vieno pažįstamo veido. Kartais tai taip kankina. Norėtųsi pradėti šaukti lietuviškai ir prašyti, kad jie galėtų irgi taip kalbėti. Juk pasimetus nieko nepadarysi, kaip grįši namo? Nors šalia ir ėjo dėdė, vistiek jaučiausi vieniša, tokia- kurios niekas ten nepažinojo, tokia- kuri nebuvo vietinė. Kuri ten niekam nerūpėjo...
Pagaliau mes vėl namuose. Ten- tik aš, dėdė, teta ir tyla. Kaip gera buvo vėl paskęsti lietuviškoje knygoje, vėl jaustis gerai... Bet staiga į duris pasibeldžia dar vieni  prancūziukai ir vėl aš nieko nesuprantu. Vėl paskęstu savam pasauliuke nieko nesuprasdama. Bet dėdė greit nusišypso ir pasako man angliškai:
- Geriau nežinotum , ką jie kalba, tikra nuobodybė.
Šyptelėjau. O gal ir verta? Supratau, kad kartais geriau paskęsti nežinomybės rūke ir atsiriboti nuo kitų, nei žinoti viską ką tik sako kitų lūpos.

Smulkmena Nr. 65- Aukščiau.

Buvau taip aukštai, kad ranka galėjau siekti debesis. Buvau taip aukštai, kad jaučiausi lyg paukštis. Buvo gera, buvo taip gražu, buvo nuostabu. Stovėjau Alpių viršūnėse ir žvelgiau į tolį, kažkur ten, kur žmonės nejaučia gyvenimo grožio ir vietoj pasivaikščiojimo kalnuose verčiau lieka drybsoti ant sofos prieš televizorių. Sėdėjau ir grožėjausi, tuo ką mums davė Dievas. Širdis dainavo, akis vos spindėjo, kaip dvi mažos žvaigždutės. Gyvenimas nuostabus ♥