Šis pranešimas neturės pavadinimo, nes jo tiesiog nesugalvojau. O ką galėčiau padaryt? Šiuo momentu ryju savo sūrias ašaras ir melancholiškai prisimenu tuos vakarus, kai grįždavau namo laiminga. Na nebūtinai laiminga, galėjau būt pavargus, sarkastiška, nusivylus, džiaugsminga. Kaip gera, tada jasudavau, kad turiu sielą. Dabar manyje nebėra jausmų, tegaliu verkt ir žiūrėt į vieną tašką. Tai turėjo būti mano pirmasis pasirodymas dainuojant Gabijovizijoje, aš taip jam ruošiausi, stengiausi... Bet todėl, kad susirgau, nebedalyvasuiu, sužinojus glavojau nusišausiu, galvą užplūdo nežmoniškas skausmas, kuris nesustojo, lyg kas spaustų smegenis. Kažkip ištvėriau kelias likusias pamokas, o grįžusi namo pratrūkau. Nebegaliu, nebe... Verkiu, nes... Iš manęs kažkas
tokio atimta. Tiesiog.. Trūksta žodžių, nebeturiu ką daryt tik kakta į klavietūrą trenkt. Atleiskit, bet daugiau nebegaliu. Nors sako, kad rašymas padeda išsiliet, bet... Iki.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą