Smulkmena Nr. 84 - atleisti sau.

  Ten, taip ten, kažkur viduje mane smaugia. Aš springstu savo pačios ašaromis ir nebegaliu kvėpuot. Į plaučius teka sūrus vanduo ir skandina viską, kas buvo gera ir smagu, man brangu. Svajonės neišsipildys ir nesėkmės kartosis vėl. Kaip norėčiau, kad taip teisiog baigtųsi, nebreikėtų kankintis ir verkti sulinkusiai.

  " Atleisk sau, paleisk tai ir užmiršk " pasigirsta galvoje mamos žodžiai. O aš tik žiūriu į lubas tuščiom akim ir nieko nematau.  " O gal? Tik pabandyk, gal pavyks? " skreba balselis širdy. " Abejoju " atmeta pasiūlymą skeptiška smegeninė.  " Abejoti nėra nieko bloga. Abejoja visi. Bet abejonės temps tave žemyn. Čia jau tavo apsirinkimas " sužnibžda širdis. Toliau guliu ir kvėpuoju, nebejaučiu nieko. O smegenys vienos sau pasako " Gal pavyks... Gal... Bet... Nebežinau ką ir manyti ". Akį užgaubia vokas ir skruostu nurieda ašara. " Nusiramink, viskas bus gerai. Tu nekalta ".   Ir aš užmiegu.