Aš pasimetus. Nieko nesuprantu. Einu gatve ir aplinkui mane- vien prancūziškas klegesys. Kartais dar išgirstu kelis angliškus žodžius, bet tuo viskas ir baigias. Dairausi aplinkui- ne vieno pažįstamo veido. Kartais tai taip kankina. Norėtųsi pradėti šaukti lietuviškai ir prašyti, kad jie galėtų irgi taip kalbėti. Juk pasimetus nieko nepadarysi, kaip grįši namo? Nors šalia ir ėjo dėdė, vistiek jaučiausi vieniša, tokia- kurios niekas ten nepažinojo, tokia- kuri nebuvo vietinė. Kuri ten niekam nerūpėjo...Pagaliau mes vėl namuose. Ten- tik aš, dėdė, teta ir tyla. Kaip gera buvo vėl paskęsti lietuviškoje knygoje, vėl jaustis gerai... Bet staiga į duris pasibeldžia dar vieni prancūziukai ir vėl aš nieko nesuprantu. Vėl paskęstu savam pasauliuke nieko nesuprasdama. Bet dėdė greit nusišypso ir pasako man angliškai:
- Geriau nežinotum , ką jie kalba, tikra nuobodybė.
Šyptelėjau. O gal ir verta? Supratau, kad kartais geriau paskęsti nežinomybės rūke ir atsiriboti nuo kitų, nei žinoti viską ką tik sako kitų lūpos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą