Aš neriu. Pasiruošiu ir šoku. Mano rankos skrodžia bangas. Aš neriu. Esu narė. Žvelgiu žemyn ir matau didžiules žuvis plaukiajončias sau atsipūtųs. Mažesniosios slepiasi dumblių miške. Dailiai besisukdamos aplink lyg mažos balerinos jos vilioja plaukti link jų ir užsimiršti svaigioje melodijoje. Bet aš nuplaukiu. Aš narė. Savo kelyje randu butelių, kuriuose užsimiršo kaimynas, dar vienas purvinas jo meilužės kelnaites, kurias išmetė įniršusi kaimyno žmona. Štai kamuoliukas, kurį netyčia paskandino Tomas, keli Julijos centai. Daug visokių įdomių ir savų atsiradimo čia istorijų. O čia... Čia baigsis ir mano istorija. Atsisukau į šviesą, į viršų. Ir štai... Paskutinis burbuliukas deguonies. Kilk aukštyn. Ten, kur manęs nebeišvysi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą