Smulkmena Nr. 67- Tik vėjas ausyse...

Aš bėgu. Bėgu palengva, bet jaučiu, kad manęs niekas nepavys. Aš bėgu, niekados nesustoju, drąsiai žiūriu pirmyn. Įveikiu visas kliūtis, pralenkiu žmones. mano galvoje tuščia. Tik girdžiu vėją ausyse. Ir daugiau nieko. Leidau sau tuo metu nebeatsigręžti, nekreipti dėmesio į nieką tik į mano misiją- bėgimą. Bėgimą kuo toliau. Nuo ko- nežinau... Gal nuo pačios savęs, ar gyvenimo... Bet tada negalvojau, nemąsčiau, buvau kažkur kitur, ne čia. Buvau kažkur kitur, kur geriau, kur mane gaubė ramybė. Nors atrodo nieko nejaučiau, bet tada vos truputėliu mane palietė ta vidinė ramybė, apie kurią seniai seniai buvau rašius šiame bloge. ir turiu pripažinti- buvo gera. Labai gera.

Smulkmena Nr. 66 - Pasimetus.

Aš pasimetus. Nieko nesuprantu. Einu gatve ir aplinkui mane- vien prancūziškas klegesys. Kartais dar išgirstu kelis angliškus žodžius, bet tuo viskas ir baigias. Dairausi aplinkui- ne vieno pažįstamo veido. Kartais tai taip kankina. Norėtųsi pradėti šaukti lietuviškai ir prašyti, kad jie galėtų irgi taip kalbėti. Juk pasimetus nieko nepadarysi, kaip grįši namo? Nors šalia ir ėjo dėdė, vistiek jaučiausi vieniša, tokia- kurios niekas ten nepažinojo, tokia- kuri nebuvo vietinė. Kuri ten niekam nerūpėjo...
Pagaliau mes vėl namuose. Ten- tik aš, dėdė, teta ir tyla. Kaip gera buvo vėl paskęsti lietuviškoje knygoje, vėl jaustis gerai... Bet staiga į duris pasibeldžia dar vieni  prancūziukai ir vėl aš nieko nesuprantu. Vėl paskęstu savam pasauliuke nieko nesuprasdama. Bet dėdė greit nusišypso ir pasako man angliškai:
- Geriau nežinotum , ką jie kalba, tikra nuobodybė.
Šyptelėjau. O gal ir verta? Supratau, kad kartais geriau paskęsti nežinomybės rūke ir atsiriboti nuo kitų, nei žinoti viską ką tik sako kitų lūpos.

Smulkmena Nr. 65- Aukščiau.

Buvau taip aukštai, kad ranka galėjau siekti debesis. Buvau taip aukštai, kad jaučiausi lyg paukštis. Buvo gera, buvo taip gražu, buvo nuostabu. Stovėjau Alpių viršūnėse ir žvelgiau į tolį, kažkur ten, kur žmonės nejaučia gyvenimo grožio ir vietoj pasivaikščiojimo kalnuose verčiau lieka drybsoti ant sofos prieš televizorių. Sėdėjau ir grožėjausi, tuo ką mums davė Dievas. Širdis dainavo, akis vos spindėjo, kaip dvi mažos žvaigždutės. Gyvenimas nuostabus ♥