Smulkmena Nr. 51- Prabėgusi vaikystė...

Rytas. Aplinkui tylu. Pro atidarytą langą į tavo kuklų kambariuką patenka gatvės garsai. Gali išgirsti kaip pro šalį greitu greičiu skrieja kokia mašina, kurioje sėdi koks miegalius vėluojantis į darbą. Tyliai ausį kutena beržų lapų šiurenimas. Ten, už krūmų, kur kažkada nusibrozdinai kojytę sušnypščia benamė katė. Staiga, pro langą įskrenda padūkęs vėjo gūsis ir pagriebęs plaukų sruoga pakutena tavo žandą. Ir tu nenoriai atmerki apsunkusiais nuo miego akis. Jų gilus žvilgsnis tiesiog perskrodžia kambarį ir apžiūrinėja visus daiktus. Sunkiai pakeli miego ištroškusį kūną nuo lovos ir nužingsniuoji prie vienišo atdaro lango. Peržvelgi gatvę. Staiga žvilgsnis užkliūna už gražios, aukštos, ilgų, gelsvų plaukų merginos. Bet... Nejaugi? Nejaugi, tai ta pati buvusi mano darželio draugė, Akvilė, su kuria buvome geriausios draugės. Net sunku patikėti, kad ta mažoji princesė Akvilė kuri mylėjo rožinė spalvą, dabar atrodo tokia suaugusi ir net rožinės spalvos nematyt. Nuleidus akis žemyn pastebi tą pačią seną stotelę, kurioje laukdavai autobuso, kuris nuvežtų iki muzikos mokyklos. Vis dar prisimeni, su kokiu džiaugsmu ten eidavai, kaip nekantraudavai vėl pamatyti gerąją mokytoją, kuri tave išmokys dar kelių gamų, parodys kaip reikia groti tuos neaiškius taktus. Dabar- tai tiesiog eilinė stotelė. Norėtųsi kada nors dar pajusti tą malonumą. Nors pats savo noru išėjai iš mokyklos, net jos nepabaigus.Vėl pakeli akis ir įsižiūri į tolį, pamatai seną apgriuvusį teatrą, į kurį vaikystėje tiesiog bėgte bėgdavai. Įdomu, kada paskutinį kartą ten buvai. Ir tai dar nenoromis. Ir vis dėl to supranti, kaip norėtum grįžti į tuos laikus. Kai išeidavai į kiemą pabėgiot ir susitikt su draugais. Kai ilgai prašydavai mamos duoti pinigų, kad galėtum nusipirkti išsvajotuosius ledus. Kai išeidavai iš namų švarut švarutėlis, o grįždavai visas rudas nuo purvo ir žemių. Kai tu dievindavai lietų, kai didžiuodavaisi gautomis mėlynėmis, kai neturėjai telefono ir kitų elektrinių daiktų, kai rūpinaisi savo vieninteliu kaktusėliu. Kai tiesiog galėjai džiaugtis gyvenimu. Kai galėjai blogą paversti į gerą. Kai buvai visai vaikas. Nes dabar... Dabar esi pesimistiškai nuteikęs tingus studentas. Gal tau ir garbė būti studentu, bet aš sakau, kad garbė yra būti vaiku. Vaiku, kuris mato pasaulį gražų, kuris vienintelis šioje žemėje gali būti linksmas visą laiką. Taigi, atiduok vieną šiandienos valandą vaikystei. Nubėk, pažaisk smėlio dėžėje su penkiamečiu kaimynu Roku, nusipirk mėgstamiausių vaikystės ledų, pasikarstyk po medinė pilį ar specialiai nugriūk ir nusibrozdink kelį. Ir būk laimingas...