Šį trečiadienį buvau Alinos Orlovos koncerte.Vis dar prisimenu kaip su drauge šokinėjom iš laimės, kai mus įleido. Atsisėdom prie pat scenos. Ir klausėmės kažko nuostabaus. Tokio nuostabaus balso. Lėtai užsimerkiau. Įsiklausiau į tą siūbuojančią ir migdančią melodiją. tyliai pradėjau linguoti ir mušti savo ritmą. Pasinešiau ant tos muzikos tikrąja to žodžio prasme. Tą akimirką- Alinos Orlovos balsas tapo man lyg narkotikas. Įsiklausiau į kiekvieną natą, kurios lyg šoko aplink mane ir glostė. Kartu jos sudarė melodiją, tokią nuostabią, kokios dar niekas nėra girdėjęs. Draugė truputį papurtė mane ir pasakė:- Rūta, ką tu darai? Visi į tave žiūri.
Bet tada man jau buvo visiškai nusispjaut. Tegul jie spokso sau kur nori, o aš... O aš klausysiuos tos nepakartojamos muzikos ir nepraleisiu nė garselio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą