ate ate.

Persikeliu į http://www.avietinis.blogspot.com/. Lauksiu jūsų.

Smulkmena Nr. 88 - Laukimas.

Laukimas. To, ko taip išsiilgai. To, ko taip nori. Jis ir nervina ir džiugina. Jis nuostabus ir kankinantis jausmas. Tai viskas viename. Lyg pieniškas šokoladas ar 2 in 1 kava. Bet šio jausmo reikia, kad atrastum balansą, kad bent minutei pasijustum beprotiškai, lyg nebūtum čia. Tai lyg buvimas nesvarioje būsenoje. Ir žinot ką? Šis jausmas įkvepia, primena, kad niekados ne per vėlu. Juk amžius nenulemia tavo sielos jaunystės. O dabar... Dabar aš skraidžioju toje nesvarioje būsenoje, visą kūną kutena džiaugsmo šiurpuliukai ir tuo pačiu metu jis nusilpęs ilsisi, rėkiu dėl savo kantrybės neturėjimo ir dainuoju iš visos širdies, pykstu ir juokiuos, verkiu ir šypsaus. Taip. Toks tas laukimas.

Smulkmena Nr. 87 - i can feel you.

I can feel you. Your heat, your hand, your skin. I can feel everything that you feel. Because we're like one person. We're always together. We're happy together. We sing, laugh, make fun, talk to eatch other. And hell yeah, we'll be together forever! Every moment we spend it's so fantastic, because we're like one person, we're like one family. We're legendary. A family, that everyone will remember. I love you so much, DT ♥

 

Smulkmena Nr. 86 - little christmas

Kalėdos ir Kūčios. Šilumos šventės. Šeimos šventės. Mandarinų kvapas, dovanos, arbata, maži stebuklai. Tai - pasaka. Realybėje. Tai kažkas tokio, kas suvienija visą pasaulį. Tai kažkas tokio, dėl ko verta stengtis. Dėl to gerumo mūsų širdyse, dėl vaiko šypsenos veide, dėl... visko. Ir tu sustoji nuo skubėjimo, atsipalaiduoji, nusišypsai. Nusiramini. Tai tikrosios Kalėdos. O dabar, visi tei kurie skaito mano apsavarstymus apie šia 'smulkmeną' atsiplėškit nuo kompiuterių. Kalėdos - tai ne virtualios pažintys - tai šiema. Tai tas, kas tikra. Taigi saugokite tai ir globokite. Šiltų švenčių.

Smulkmena Nr. 85 - nipūcha nibira - čiortu

Kad ir kas beatsitiktų - velniop. Šou tęsiasi, nesustoja. Ir vis dėl to, tas jaudulys, skubėjimas, nervai... Visa tai verta to. Tai velniškai geras jausmas, kai žinai, kad esi reikalingas, naudingas, žmogus, be kurio būtų ne taip, kaip yra dabar.  O draugai- jie puikus, be jų tai taip pat būtų ne taip smagu, jauku. Pačios geriausios ateinančios Kalėdos...

Smulkmena Nr. 84 - atleisti sau.

  Ten, taip ten, kažkur viduje mane smaugia. Aš springstu savo pačios ašaromis ir nebegaliu kvėpuot. Į plaučius teka sūrus vanduo ir skandina viską, kas buvo gera ir smagu, man brangu. Svajonės neišsipildys ir nesėkmės kartosis vėl. Kaip norėčiau, kad taip teisiog baigtųsi, nebreikėtų kankintis ir verkti sulinkusiai.

  " Atleisk sau, paleisk tai ir užmiršk " pasigirsta galvoje mamos žodžiai. O aš tik žiūriu į lubas tuščiom akim ir nieko nematau.  " O gal? Tik pabandyk, gal pavyks? " skreba balselis širdy. " Abejoju " atmeta pasiūlymą skeptiška smegeninė.  " Abejoti nėra nieko bloga. Abejoja visi. Bet abejonės temps tave žemyn. Čia jau tavo apsirinkimas " sužnibžda širdis. Toliau guliu ir kvėpuoju, nebejaučiu nieko. O smegenys vienos sau pasako " Gal pavyks... Gal... Bet... Nebežinau ką ir manyti ". Akį užgaubia vokas ir skruostu nurieda ašara. " Nusiramink, viskas bus gerai. Tu nekalta ".   Ir aš užmiegu.

Smulkmena Nr. 83 - Small things make big things happen.

Žinote, mažos smulkmenėlės gali jus priversti visą dieną šypsotis. Tai nepakartojama, kaip mūsų protas moka tai įsiminti ir pastebėti! Šiandien sužaidžiau su draugais angelą sargą. Draugė radusi saldainių su vyšniomis dėžutę buvo begalo nustebus ir... Sužavėta! Pasirodo, kad šios uogos yra jo mėgstamiausios. Ar jūs įsivaizduojate! Vėliau, kai atsiveikinau su ja dar pažiūrėjau jai pavymui ir nusišypsojau. Juokingiausia, kad ji net manęs neįtarė ir toliau spėliojo, kas galėjo padovanoti šią dovanėlę. O aš tada linksmai strikinėjau, kaip mažas vaikas, džiaugdamasis ledų porcija. Visą dieną ji manęs prašė pasakyt, kas jai tai padovanojo, bet aš tik šypsojausi ir tylėjau. Nes, to išduoti tiesiog negalima... Vien dėl to, kad mūsų širdis užpildytų šiluma su kiekviena dovanėle. Ir... Paprasčiausiai negaliu aprašyt, kaip man tada buvo gera...

Smulkmena Nr. 81 - oh happy day... (finally)

So happy happy, to die from love  hapiness. Pagaliau... Šypsena, kurios laukiau mėnesį, tas, palaimingas jausmas, vėl užliejęs širdį. Po tiek skausmo, abejonių, vėl sugebėjau atsistot ant kojų ir nusišypsot pasauliui, kad ir kas mane raižytų viduje... Ta depresija, nuovargis ir abejonės mane tik žlugdė, o dabar. Dabar ajučiuosi kitu žmogumi. Ir man gera. It's my happy day. It's my time ♥

Smulkmena Nr. 80 - It was long and dark December...

Nieko... Ta laukta žiema... Atėjo... Būtent. Tokia purvina, šlapia, be išsiilgto sniego. Pilna pykčio, apkalbų ir prieštaringų jausmų. Taip, tai mūsų lauktų Kalėdų metas. Toks negeras, be švelnumo ir nuoširdumo. Tamsus Gruodis. Bet... Gal ateis, gal ateis tas laikas, kai pabudę pamatysim pirmąjį žiemos sniegą. Pamatysim kaip besisukdamos leidžiasi snaigės. Ir tada... Tada nusišypsosim ir kartu nusišypsos širdis. Tapsim geresni, nebepyksim ant vienas kito ir tyliai lauksim Kalėdų.

Smulkmena Nr. 79 - There is no time...

Nebėra laiko abejonėms, skausmui, nuovargiui, apsvarstymams, svajonėms. Jis išnyksta tiesiog man prieš akis kaip mažytė smėlio sauja nupūsta vėjo. Nebegaliu laukti, turiu eiti tolyn. Nesvabu ar ant manęs rėks, ar bandys pasukti savo pusėn. Ne... Noriu būt tik dar viena pašalinė asmenybė, kuri praeis pro šalį nepastebėta. Bent šį laiką. Nes tiesiog neturiu laiko tau. Tuo labiau sau... Bet viskas praeis ir mes vėl galėsime apsiklojusios kaldra gerti kakavą, valgyti sumuštinius su nutella ir žiūrėti filmukus. Atleisk, saulyt... Su praėjusiu gimtadieniu, Radvile ♥

Smulkmena Nr. 78 - Burbuliukas deguonies

Aš neriu. Pasiruošiu ir šoku. Mano rankos skrodžia bangas. Aš neriu. Esu narė. Žvelgiu žemyn ir matau didžiules žuvis plaukiajončias sau atsipūtųs. Mažesniosios slepiasi dumblių miške. Dailiai besisukdamos aplink lyg mažos balerinos jos vilioja plaukti link jų ir užsimiršti svaigioje melodijoje. Bet aš nuplaukiu. Aš narė. Savo kelyje randu butelių, kuriuose užsimiršo kaimynas, dar vienas purvinas jo meilužės kelnaites, kurias išmetė įniršusi kaimyno žmona. Štai kamuoliukas, kurį netyčia paskandino Tomas, keli Julijos centai. Daug visokių įdomių ir savų atsiradimo čia istorijų. O čia... Čia baigsis ir mano istorija. Atsisukau į šviesą, į viršų. Ir štai... Paskutinis burbuliukas deguonies. Kilk aukštyn. Ten, kur manęs nebeišvysi...

Smulkmena Nr. 77 - Nebesvarbu.

Dabar... Supratau, kad negaliu gaišti laiko tiems žmonėms kurie manęs nemėgsta, meluoja. Nebegaliu gaišti laiko ašaroms, kankynių naktims vienai. Turiu eiti pirmyn. Ir nesvarbu kas atsitiks- aš eisiu. Jei suklupsiu- atsistosiu. Aš kovosiu. Už save, už tuos kurie man rūpi. Už savo laimingą gyvenimą. Ir štai dabar pasitaikė kliūtis- bet aš po abejonių pagaliau pakilau. Aš galiu. Ir niekas daugiau nebesvarbu...

Smulkmena Nr. 76 - Be pavadinimo.

Šis pranešimas neturės pavadinimo, nes jo tiesiog nesugalvojau. O ką galėčiau padaryt? Šiuo momentu ryju savo sūrias ašaras ir melancholiškai prisimenu tuos vakarus, kai grįždavau namo laiminga. Na nebūtinai laiminga, galėjau būt pavargus, sarkastiška, nusivylus, džiaugsminga. Kaip gera, tada jasudavau, kad turiu sielą. Dabar manyje nebėra jausmų, tegaliu verkt ir žiūrėt į vieną tašką. Tai turėjo būti mano pirmasis pasirodymas dainuojant Gabijovizijoje, aš taip jam ruošiausi, stengiausi... Bet todėl, kad susirgau, nebedalyvasuiu, sužinojus glavojau nusišausiu, galvą užplūdo nežmoniškas skausmas, kuris nesustojo, lyg kas spaustų smegenis. Kažkip ištvėriau kelias likusias pamokas, o grįžusi namo pratrūkau. Nebegaliu, nebe... Verkiu, nes... Iš manęs kažkas tokio atimta. Tiesiog.. Trūksta žodžių, nebeturiu ką daryt tik kakta į klavietūrą trenkt. Atleiskit, bet daugiau nebegaliu. Nors sako, kad rašymas padeda išsiliet, bet... Iki.

Smulkmena Nr. 75 - Dieve palaimink reklamą

Oi ne tai tikrai ne sarkastiškas pavadinimas, oi ne. Kaip mūsų gali neužknisti tas pravalas kuris mums kišama į lėkštę? Vien pažiūrėjus į TOPSHOP reklamą galima apsivemt. 10 kartų kartoja tą patį ir gale vis prideda '  tik už jūsų proto atėmimą '. O mes spoksom, nuodijamės saldžiomis fantazijomis ir sutinkame. Ką rasime tame šūde? Melgaystes, prievartą ir šantažą. Nieko daugiau. 'Pirkite tą, pirkite aną! Tai sveika! Aukščiausia kokybė! Jei nusipirksie dabar, dovanų gausite...! Tik ... .99! ' Ir dar visi tuo tiki, lengvabūdiškai išleisdami savo pinigus į orą kartu su orumu ir racionaliu protu.  Žmonės atsipeikėkit! Nejaugi nebemokam savo galva mąstyt? Gėda...   

Smulkmena Nr. 74 - Jaukumas širdies arterijose.

Kai surasi laisvą minutę, atsisėsk prie lango. Žvelk į tą patį, įprastą vaizdą, kurį matei per savo trumpą gyvenimėlį. Žiūrėk į medžius, pastatus, į viską kas jau įprasta ir nebeturi jokios reikšmės. O tada. Pažvelk kitaip. Užpildyk tą tuštumą tau jaukiu, mielu vaizdu. Įsivaizduok, kad žvelgi į margaspalvius medžių lapus, kurie elgantiškai ir romantiškai leidžiasi. Niūrius sovietinius daugiabučius nuspalvink mėgstamom spalvom. Įsijunk ramios ir švelnios muzikos, pasidaryk arbatos ir gurkšnok paskendęs svajonėse. Leisk tavo kraujagysles užpildyti jaukumu ir nuošidumu. Paskęsk jame. Mirk jame. Bet mirk paskendęs ne tik jaukume... Mirk laimigas.

Smulkmena Nr. 73- Rutinos paslėpta.

Smulkūs ir šalti lietaus lašeliai krenta man ant susivėlusių plaukų. Skubu link muzikos mokyklos, važiuoju autobusu, vėl vaikštau Vilniaus gražiausiomis vietomis. Esu įkalinta. Paslėpta nuo permainų. Bet tada... Tada kai žiūrėjau į pilkų debesų aptrauktą Vilnių nuo tilto. Kai galėjau matyti tuos pačius namus, pastatus, Gedimino pilį. Lynojant rudeniškui lietučiui ir bandančiam mane sušaldyti. Supratau, kaip pamilau netgi tą pačią rutiną. Esu neblaškoma, ramiai ir tyliai galiu gyventi savo mažą, bet mielą gyvenimėlį. Be audrų, pykčių. Tiesiog paprastai...

Smulkmena Nr. 72- Cuz we're incredible ♥

Yes, we're superwomens with unreal smile. We can die from laugh and long talks... We adorons big cups of coffee an some delicious large cookies and pies. We just perfect for each other...
Sometimes we just sit on the sofa with big cups of tea and 'milka' chocolate. And then we're talking... A lot of. About everything. Friends, family, moments of life, our dreams, sometimes we talk about such silly things, but it's wonderful, because we're together ♥
In the weekends we usually go out. Together we walked around all Vilnius! It's so cool to walk and laugh, live with her. And it's... Just... Friendship. Most wonderful in this world. Love you, G.  

Smulkmena Nr. 71- Dalelė mano gyvenimo, dalelė manęs ♥

Tai- neatskiriama mano gyvenimo dalis, mano dalelė. Tai jausmai. Džiaugsmas, rimtis, liūdesys, meilė. Tai galimybės. Viltys, svajonės, perspektyvos. Tai gyvenimas. Gražus, liūdnas, šviesus, tamsus, stebuklingas ir ironiškas. Tai menas. Nuostabus, kartais tragiškas, bet idealus man... Tai kvėpavimas, šokis, visa kas tobula. Tai  žodžiai beeinantys iš tavo lūpų, norintys prasiskverbti ir būti išgirsti, susiliejantys su svaiginančia melodija. Dainavimas. Visa pasaulio esybė. Tai viskas.
Stoviu didžiulėje salėje, priekyje rimta komisija. Aš giliai įkvėpiu ir pradedu. 'Aš paskutinis mamutas šioj įšalo žemėj...' Žodžiai liejasi iš manęs lyg būčiau juos parašiusi pati. Užsimerkiu ir linguoju. Tik aš ir muzika. Dalelė manęs ♥

Smulkmena Nr. 70- Negaliu...

Štai prasidėjo bobų vasarą, taip gražu lauke, bet man pasaulis dabar apkartęs... Man sunku, nebenoriu mokytis vien dėl dešimtukų... O tėvai, pamatė, kad mano pažymiai pradėjo 'kristi' ir iš karto pradėjo kalbą. Jie vis priekaištauja, kad nedarau taip, kaip jų laikais, nerašau taip kaip jie...  Man nusibodo būti tokiai 'kaip jie' aš noriu būti aš! Kodėl jie to nesupranta? Kodėl jiems reikia 10, o ne 9? Toks jausmas, nemato kad man irgi sunku...

Sūrios ašaros teka man veidu. Sėdžiu palėpėje ir verkdama darau matematikos namų darbus. Kitaip tiesiog negaliu. Nenoriu, kad tėvai vėl pradėtų pykti. Gurkšteliu melisų arbatos. Kaip gera turėti rnakose ką nors šilto, kai pats jautiesi vienišas ir apgaubtas šalto liūdesio. Išgėrus arbatą prisidedu dar šilta puodelį prie akies. NOiru, kad jis sušildytų mano nuvargusias ir šalančias akis. Galiausiai ant ranko užtykšta saldus paskutinis arbatos lašelis. Gal todėl, man ir patinka arbata, nes jos ašaros visada saldžios, o ne sūrios. Ne beviltiškos ir nusivylusios... 

Smulkmena Nr. 69 - Offline.

Šoku lietuje ir nėra su kuo tai pasidalinti. Einu tiltu ir matau nuostabų saulėlydžio nutviekstą Vilnių, bet niekaip negaliu to parodyti kitiems. Kartais aš dievinu vienatvę. Man taip gera užsirakinti kambary, klausytis švelnios muzikos degant mažytei žvakei ir gerti melisų arbatą su spanguolėm. Kartais gera atsiskirti nuo pasaulio, skirti laiko sau. Bet dabar... Nenoriu. neglaiu būti su svao mintimis, viena... Nes... Man liūdna... Negaliu apkęst vieno dalyko ir kai tik aš lieku viena, neglaiu nustot apie jį galvot. Man reikia įsijungt online'ą, kad galėčiau pati sau padėti. Bet... Ir to nebegaliu...Kojos švininės, galva prisipildžiusi ašarų... Negaliu. Noriu bėgti. Kuo toliau nuo čia. Iki, aš offline.