Smulkmena Nr. 40- All we need...

True.

Why we are so angry? Why the best thing in our life is money? Why we can't be better for the earth, another people, our friends, our family? Why we can't be better for ourself? After all, all we need is...

Peace.

Love.

Music.

Smulkmena Nr. 39- Įkalinta.

Vakar susitrenkiau galvą. Ir stipriai. Nuvažiavom į ligoninę, ir... Mane įsodino į vežimėlį. Taip, į invalido vežimėlį. Lyg aš būčiau tikrai invalidė. Nenoromis įsėdau į vežimėlį. Važiuodama supratau, ką reiškia būti invalidu. Buvau įkalinta. Negalėjau judėti, buvau lyg paukštis kuriam nukirpo sparnus. Taigi man pasidarė labai galia jų visų. Juk tik vienas nelaimingas įvykis ir jų gyvenimas pakristas, kaip paukščiui pakirsti sparnai. Kaip povui nurautos puošniosios plunksnos, kaip gepardui be vienos kojos. Ir verčia susimąstyti. Vis dėl to mūsų gyvenimas yra nuostabus. ir mes tiesiog per daug savęs gailim. Galvojam, kad mes iškenčiam daugiausiai. Ir girdėdama mažų vaikų krykštavimus, nors ir sėdi vežimėliuose, suprantu, kad tai jie yra tikrieji optimistai. O mums tiesiog neužtenka to ką turim. Savanaudžiai. 

Smulkmena Nr 38- Record

• Kovas pranešimų daugiausiai. P.S. Kaltas pavasaris :DDD
• Šį blogą peržiūrėjo jau 2.107 kartus
• Žiūrimiausia smulkmena yra Nr.6- Smile
• Šį pranešimą peržiūrėjo jau 1.082
• Peržiūrėjimų Lietuvoje-1.992
• Turime jau 16 sekėjų.

Taigi, sakau jums didelį 

Ačiūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūū :)*

ačiū :)***

Smulkmena Nr. 37- Kažkas nuostabaus.

Praeitą savaitgalį buvau močiutės namuose. Pasirodo, ji neseniai rado pabėgusį iš namų šuniuką. Labai miela, draugiška, išdresiruotą, maišytą kalytę. Jai davė vardą Lota. Vargšelei buvo sužeista koja. Mes nusprendėme ją priimti ir globoti. Kai ją pamačiau aš pajutau kažkokį ryšį. Pradėjau su ja žaisti ir bendrauti. Ji be galo miela. Pamilau ją ir nebenoriu jos paleisti. Kasau jai papilvę, vedžioju po laukus. Tikriausiai pirmą kartą taip greit prisirišau prie šuns. Pajutau begalinį norą būti kartu. Beveik kaip iš filmo "Hačiko" ar kaip jis ten.  Vėl pamilau šunis, o ypač ją. Ji nuostabi. Vienintelė tokia...

Smulkmena Nr. 36- Aš esu dėkinga...

Aš esu dėkinga už tą didžiulį vėją, kuris sutaršo mano plaukus neatpažįstamai, ne jis man primena jūrą ir kad greit atlėks vasara. Aš esu dėkinga tiems "papildomiems kilogramams", nes jie priverčia mane daryti mankštą ryte. Aš esu dėkinga toms didžiulėms baloms už tai, kad jos priverčia nusimauti jau nusibodusius žieminius batus ir lįsti į botus. Aš esu dėkinga  visiems tiems kurie mane pasiunčia ant 3 raidžių, nes tai verčia susimąstyti, ar tikrai jie yra mano draugai.  Aš dėkinga visiems tiems koncertams kurių man tikrai netrūksta, ne po jų grįžtu labai pavargus, bet laiminga. Aš tiesiog esu dėkinga. Ir sakau jums AČIŪ. 

Smulkmena Nr. 35- Būti savimi.

Neseniai supratau, kad beveik viską darau dėl kitų, per daug klausau kitų nuomonės. Prieis bet kas pasakys "šok nuo uolos" ir aš nušoksiu. Pagaliau aš noriu būti savimi, daryti ką  noriu, sakyti ką noriu, nebūti priklausoma nuo kitų. turėti savo nuomonę. Noriu būti tikrasis AŠ. Noriu būti savimi. Taigi aš pradėjau augintis mažą kasytę, kurios daug metų norėjau, pasijutau laisvesnė, nebebijau laužyti taisyklių , kurių seniau klausiau. Man neberūpi kiekvieno nuomonė apie mane, o tik svarbiausių žmonių. Jaučiuosi savimi. Ir aš esu be galo laiminga... Pagaliau laiminga...

Smulkmena Nr. 34- Waiting for real happines, not just a dream...

Now I realy want to be happy like this finger.

Smulkmena Nr. 33- Piano...

Tyliais akordais prasideda kūrinys. Pirštai tyliai ir atsargiai su meile liečia klavišų paviršių. Mi, si, sol, si. šį kūrinį išmokau groti praeitais metais, bet nustojau groti ir visiškai užmiršau. Kažkodėl kiekvieno pavasario pradžioje atsiranda noras groti pianinu. Štai prasideda dešinės rankos solo. Liūdnokos natos nuspalvina savijautą liūdnais prisiminimais. Patyčios, nesėkmės, auklėtojos išėjimas, Jis ir visa kita. Visada kai man būna sunku groju šį kūrinį. Nežinau kodėl, jis man padeda jaustis gerai. Kūrinio vidurys. Ašaros nebetelpa akyse. noriu viską užmiršti, pabėgti nuo to, bet negaliu. Ir paskutinės natos. Baigiasi kūrinys, visos blogos emocijos nusiplauna. Jaučiuosi pabėgusi nuo visko. Viską pradedu iš pradžių. Bet kai vėl prasideda kūrinys... Begalybės ratas. 

Smulkmena Nr. 32- Tiesiog...

Tiesiog... Tu buvai nuostabus, mielas ir geraširdis. Tiesiog tu man patikai. Buvai tiesiog miela, bet reta siela. Bet aš tiesiog pamilau. Tiesiog pamilau tavo būdą, tavo sielą. Poto pamilau tiesiog pačias  paprasčiausias, bet kartu nuostabiausias kūno dalis. Gilias pilkas akis, pasišiaušusius garbanotus plaukus. Ir aš tiesiog bijau pasakyti "Aš tave myliu".  Aš tiesiog bijau tau parašyti, nes galvoju, kad palaikysi mane mažvaike. Kodėl taip yra? Tai mane taip kankina. Kodėl negaliu tiesiog jo užmiršti? Nes tiesiog...

Smulkmena Nr. 31- Dear Spring.

Mielasis pavasari,
Tu esi žiaaaauriai fainas. Tu priverti mane jaustis gerai, daryti dalykus kurių seniau neprisiversdavau. Tu-tai atgaiva protui po šaltos žiemos. Tu meilės atkūrimo laikas. Tu esi nuostabiausias. Ir štai sąrašiukas ką tavęs raginama padarysiu.

• Dažniau tvarkysiuosi kambarį, jį vėdinsiu, įsigysiu arba pasodinsiu gėlę į vazoną ir padėsiu savo kambarį, ant palangės.                                         

• Atsisakysiu kompiuterinių vaikiškų žaidimų. Pasiliksiu žaisti tik tuos kurie lavina protą ir logiką (vaizduotės užtenka)

• Būsiu draugiškesnė, geresnė ir t.t.

• Rytais sportuosiu.

Ir dar daug daug visko, apie ką dar nepagalvojau...

Ačiū, pavasari.

Smulkmena Nr. 30- Pašėlęs vėjas

Tyliai keliauju namo. Vis šiltesnė saulė šildo galvą. Sniegas tęžta, virsta balomis. Girdisi pirmųjų paukštelių giesmės. Jau pietinės kalvos pusė nutirpusi ir matosi pernykštė žolė. Ir šiltas vėjas. Kaip keista jį justi. Žiema jis buvo šaltas negailestingas ir sušaldydavo mano vargšas ausis. O dabar- jis toks geras, malonus ir taršantis mano plaukus. Jis toks pavasariškas, mielas širdžiai ir ausims. Ir tik dabar supratau, kaip aš jo pasiilgau. Vėl įsimylėjau pavasarį iš naujo...

Smulkmena Nr. 29- Old dreams...

Kadaise, kai dar buvau mažytė norėjau būti rašytoja. Tiesą sakant rašiau pačius geriausius rašinius iš mūsų klasės ( Ir dabar rašau, bet jau ir kitos puikiai rašo;) ). Jie būdavo neįprasti, keisti, įdomūs. Taip pat bandžiau rašyt knygą kelis kartus. Bet deja nieko doro neišėjo. Neseniai atradau tos knygos pirmąjį skyrių ir užplūdo tokie atsiminimai. Štai ir tas skyrius.

(Majai 15 metų. Ji gyvena su vyresne sese Rože (Roza) Vilniuje.Ji yra kilusi iš Brazilijos, bet jos tėvai su mažuoju broliuku mirė lėktuvo katastrofoje)

Ryto simfonija

Tyla. Rytinė vasaros tyla.Tylios gatvės vienišos, be žmonių ir mašinų guli nurimusios. Tik paukšteliai gieda. Vienur suloja šuo. Kitur sukniaukia katė. Blanki saulė šildo Vilnių ir jos gatveles. Švelnus vėjelis bėgioja senamiesčio gatvėmis ir įslenka pro vieno buto langą į vidų ir švelniai pakelia gelsvą Majos plaukų sruogą. Lengvai pakutenai jai skruostą ir vėl palieka. Didelės melsvos akys atsimerkia ir apsidairo aplink. Vėl rytas. Vėl ta nuostabi ankstyvo ryto simfonija. Maja nusišypso, lėtai atsikelia ir nupėdina į dušą. Majai patinka būti duše. Gal tai keista, bet jai labai patinka gaivių vandens lašelių byrėjimas ant kūno. Jai atgaiva po sunkios darbo dienos ar tiesiog, kai norisi ko nors malonaus. 

Po dušo Maja įsisuka į savo baltą chalatą iš savo tėvynės, Brazilijos. Tyliai pasimeldžia už savo tėvus ir mažąjį broliuką Pablą ir susitepa sumuštinių su mėlynių uogiene ir įsipila gaivių apelsinų sulčių kurias išspaudė Rožė. Atsisėda savo mažame balkonėlyje ir besigardžiuodama pusryčiais žvelgia į kitą langą.

-Ei. Maja??? Hey? Ar tu čia? Čia aš, Emilė,- tyliai šūkteli kažkas iš apačios

Maja iš karto supranta, kad jos, kaip ir kiekvieną mielą dieną aplankyti atėjo Emilė, jos klasiokė. Majai ji buvo tikriausiai vienintelė gera draugė čia. Bet jau tokia plepi...

-Sveika, Ema. Ką norėjai pasakyt?

- Labukas Maja. Tu neįsivaizduoji. Man tėvai davė 100 litų šiandienai, nusipirkti ką nors gražaus. Varom į akrą?

-Galim, jei nori

-Nuostabu. Susitinkam 11 valandą prie rotušės, ok?

-Ok.

-Tai aš jau bėgu. Iki.

-Iki,-kukliai jai atsako Maja.

"Jai gerai,-galvoja Maja. Ji gauna ne tik pinigų, bet ir turi tėvus. Ji apgaubta meilės. Ir aš norėčiau tokia būti."