Smulkūs ir šalti lietaus lašeliai krenta man ant susivėlusių plaukų. Skubu link muzikos mokyklos, važiuoju autobusu, vėl vaikštau Vilniaus gražiausiomis vietomis. Esu įkalinta. Paslėpta nuo permainų. Bet tada... Tada kai žiūrėjau į pilkų debesų aptrauktą Vilnių nuo tilto. Kai galėjau matyti tuos pačius namus, pastatus, Gedimino pilį. Lynojant rudeniškui lietučiui ir bandančiam mane sušaldyti. Supratau, kaip pamilau netgi tą pačią rutiną. Esu neblaškoma, ramiai ir tyliai galiu gyventi savo mažą, bet mielą gyvenimėlį. Be audrų, pykčių. Tiesiog paprastai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą