Aš bėgu. Bėgu palengva, bet jaučiu, kad manęs niekas nepavys. Aš bėgu, niekados nesustoju, drąsiai žiūriu pirmyn. Įveikiu visas kliūtis, pralenkiu žmones. mano galvoje tuščia. Tik girdžiu vėją ausyse. Ir daugiau nieko. Leidau sau tuo metu nebeatsigręžti, nekreipti dėmesio į nieką tik į mano misiją- bėgimą. Bėgimą kuo toliau. Nuo ko- nežinau... Gal nuo pačios savęs, ar gyvenimo... Bet tada negalvojau, nemąsčiau, buvau kažkur kitur, ne čia. Buvau kažkur kitur, kur geriau, kur mane gaubė ramybė. Nors atrodo nieko nejaučiau, bet tada vos truputėliu mane palietė ta vidinė ramybė, apie kurią seniai seniai buvau rašius šiame bloge. ir turiu pripažinti- buvo gera. Labai gera.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą