Smulkmena Nr. 70- Negaliu...

Štai prasidėjo bobų vasarą, taip gražu lauke, bet man pasaulis dabar apkartęs... Man sunku, nebenoriu mokytis vien dėl dešimtukų... O tėvai, pamatė, kad mano pažymiai pradėjo 'kristi' ir iš karto pradėjo kalbą. Jie vis priekaištauja, kad nedarau taip, kaip jų laikais, nerašau taip kaip jie...  Man nusibodo būti tokiai 'kaip jie' aš noriu būti aš! Kodėl jie to nesupranta? Kodėl jiems reikia 10, o ne 9? Toks jausmas, nemato kad man irgi sunku...

Sūrios ašaros teka man veidu. Sėdžiu palėpėje ir verkdama darau matematikos namų darbus. Kitaip tiesiog negaliu. Nenoriu, kad tėvai vėl pradėtų pykti. Gurkšteliu melisų arbatos. Kaip gera turėti rnakose ką nors šilto, kai pats jautiesi vienišas ir apgaubtas šalto liūdesio. Išgėrus arbatą prisidedu dar šilta puodelį prie akies. NOiru, kad jis sušildytų mano nuvargusias ir šalančias akis. Galiausiai ant ranko užtykšta saldus paskutinis arbatos lašelis. Gal todėl, man ir patinka arbata, nes jos ašaros visada saldžios, o ne sūrios. Ne beviltiškos ir nusivylusios...